Vandens šulinių kasimas

Nors kai kuriems žmonėms šulinys gali priminti senovinę relikviją, jis išlieka labai populiarus namų ir sodų akcentas. Daugeliui vanduo iš šulinio yra vienintelis geriamojo vandens šaltinis.

Tai pat visiems gerai žinoma, kad be reguliaraus laistymo daržo lysvėje gero derliaus neišauginsi. Tačiau ką daryti, jei iki artimiausio vandens telkinio kelias tolimas, o centralizuotas vandentiekis sode iki šiol neįrengtas? Išeitis yra ir ji gana paprasta, patikrinta ne vienos sodininkų kartos.

Siūlome Jums įsirengti šulinį

Pagal savo konstrukciją Lietuvos sodybose paplitę dviejų tipų šuliniai: svirtiniai ir velėniniai. Tokių šulinių sienos yra iš betono žiedų (lietuvių liaudyje dar kitaip vadinamais rentiniais ir boniomis), vienas ant kito suleistų į žemę; vienas žiedas visada yra virš žemės paviršiaus. Šulinio rentiniai turi būti pagaminti iš geriamajam vandeniui neigiamos įtakos neturinčių medžiagų. Rentiniuose ir jų tarpuose neturi būti plyšių bei kiaurymių, per kurias į šulinį galėtų patekti lietaus vanduo. Vanduo iš šulinio semiamas tik specialiai tam tikslui skirtu kibiru arba siurbiamas siurbliu. Galbūt vanduo nebus toks pats kaip gręžinyje, bet, įrengiant šulinį ir laikantis visų higienos normų, galima išgauti kokybišką geriamąjį vandenį.

Parenkant vietą naujai kasamam šuliniui, svarbu atminti, kad vanduo visada bus blogas, jei jis sutekės iš tręšiamų daržų ir laukų, tvarto ar teršiamo kiemo. Šulinį geriausia kasti aukštesnėje vietoje, nuo kurios galėtų lengvai nutekėti polaidžio ir lietaus vanduo. Tvartas, tualetas, tręšiami daržai, sąvartynai ir kiti taršos šaltiniai reljefo požiūriu turi būti žemiau šulinio. Jeigu tokios galimybės nėra, atstumas nuo potencialios taršos objektų (ūkinių pastatų, lauko tualetų, srutų duobių, mėšlidžių, trąšų, pesticidų, naftos produktų sandėlių, šiltnamių ar intensyviai tręšiamų daržų) iki šulinio turėtų būti ne mažesnis kaip 50 m. Prie šulinio turi būti sudaroma apsaugos zona, kurios plotis iki gyvenamojo namo – 7 m; iki garažo, ūkinio pastato ar šiltnamio – 10 m; iki tvarto, mėšlidės ir kompostavimo aikštelės – 25 m.

Kaip kasamas šulinys?

Šiais laikais šulinį rankiniu būdu kasa 2–3 žmonių brigada. Kasimo darbai atliekami kastuvu. Jei smėlis – užtrunkama 1–2 dienas, jei molis – 3–4 dienas. Uolieną tenka kaltuoti elektriniu atskėlimo plaktuku. Tai gali užtrukti apie savaitę. Seną rankinį volą pakeitė vienfazės, trifazės elektrinės gervės. Naudojami specialūs kibirai (60–80 litrų talpos), vandens siurbliai.

Dauguma kasėjų pradeda kasti pirmą žiedą padėję ant žemės. Kasa nuo kraštų į vidurį. Žiedas palengva smunka žemyn. Vieną beveik visą įleidus į žemę, ant jo ritinamas kitas.  Jei šulinys kasamas sausame ir tvirtame grunte, tuomet iš pradžių iškasama šulinio šachta, o tada į ją nuleidžiami ir sumontuojami žiedai. Vidutinio dydžio šuliniui reikia dešimt arba dvylika žiedų.

Būti šulinio kasėju gali ne kiekvienas. Pirmiausia geras kasėjas turi turėti ne tik sėkmės, nuojautos, bet ir drąsos, nes leisdamasis į žemę jis visada rizikuoja. Šiuo metu kasėjų yra, bet nemažai tarp jų yra ir diletantų. Neretai jiems trūksta patirties, todėl sukreivinę šulinį, meta darbą. Pataisyti sunku, bet įmanoma. Prašant ištaisyti klaidas, tenka mokėti kaip už darbą nuo pradžių. Tokios yra šulinių kasėjų taisyklės.

Įrengiant šulinį būtina užtikrinti, kad į jį nepateks krituliai, prie jo nesikaups paviršutinis vanduo, todėl jį reikia uždengti stogeliu arba dangčiu. Šulinio statyba užbaigiama, įrengiant suktuvą su metaline rankena arba vandens pakėlimo įrangą, pavyzdžiui, siurblį, kuris padės pasemti vandenį. Jeigu vanduo bus semiamas kibiru, jį reikia naudoti vieną ir visada tą patį.